Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 93 Dokumentas. Makiventa Melki... > 5. Abraomo pasirinkimas >

5. Abraomo pasirinkimas

(1018.6) 93:5.1 Nors kalbėti apie “išrinktąją tautą” gali būti klaida, bet Abraomą laikyti pasirinktu individu nebus klaida. Melkizedekas iš tiesų Abraomui užkrovė atsakomybę palaikyti gyvą vieno Dievo tiesą kaip besiskiriančią nuo vyravusio tikėjimo į daugelį dievybių.

(1018.7) 93:5.2 Palestinos pasirinkimas Makiventos veiklai iš dalies buvo grindžiamas noru užmegzti ryšius su kokia nors žmogiškąja šeima, kurioje yra įkūnyti vadovavimo potencialai. Melkizedeko įsikūnijimo metu žemėje buvo daug šeimų lygiai taip gerai pasirengusių priimti Salemo doktriną, kaip ir Abraomo šeima. Buvo lygiai taip apdovanotų šeimų tarp raudonųjų žmonių, tarp geltonųjų žmonių, ir tarp anditų palikuonių į vakarus ir į šiaurę. Bet, vėl, nė viena iš šitų vietovių nebuvo taip palankiai išsidėsčiusi būsimajam Mykolo pasirodymui žemėje, kaip Viduržemio jūros rytinė pakrantė. Melkizedeko misiją Palestinoje ir vėlesnį Mykolo pasirodymą hebrajų tautoje didele dalimi nulėmė geografija, tas faktas, jog Palestina buvo išsidėsčiusi tuo metu egzistavusios pasaulio prekybos, keliavimo, ir civilizacijos centre.

(1018.8) 93:5.3 Kažkurį laiką globėjai Melkizedekai tyrinėjo Abraomo protėvius, ir jie buvo įsitikinę, jog kažkurioje kartoje gims palikuonys, kurių savybės bus intelektas, iniciatyva, išmintis, ir nuoširdumas. Tero, Abraomo tėvo, vaikai šituos lūkesčius atitiko visais atžvilgiais. Būtent šitoji galimybė užmegzti ryšius su šitais įvairiapusiais Tero vaikais turėjo didelės reikšmės tam, jog Makiventa pasirodė Saleme, o ne Egipte, Kinijoje, Indijoje, arba šiaurinėse gentyse.

(1019.1) 93:5.4 Teras ir visa jo šeima buvo pusiau atsivertę į Salemo religiją, kuri buvo propaguojama Kaldėjoje; apie Melkizedeką jie sužinojo iš Ovido, finikiečių mokytojo, kuris Salemo doktrinas skelbė Ure, pamokslavimų. Jie išėjo iš Uro, ketindami vykti tiesiai į Salemą, bet Nahoras, Abraomo brolis, nematęs Melkizedeko, didelio entuziazmo nerodė ir įtikino juos palaukti Harane. Ir nuo jų atvykimo į Palestiną praėjo daug laiko iki to meto, kada jie sutiko sunaikinti visus savo atsineštus naminius dievus; jie nesiskubino atsisakyti daugelio Mesopotamijos dievų dėl vieno Salemo Dievo.

(1019.2) 93:5.5 Praėjus kelioms savaitėms po Abraomo tėvo, Tero, mirties, Melkizedekas pasiuntė vieną iš savo studentų, Jaramą Hetitą, kad šis tiek Abraomui, tiek Nahorui perduotų tokį pakvietimą: “Ateikite į Salemą, kur jūs tikrai išgirsite mūsų mokymus apie amžinojo Kūrėjo tiesą, ir jūsų abiejų brolių apšviesti palikuonys palaimins visą pasaulį.” Dabar Melkizedeko evangeliją Nahoras buvo priėmęs ne iki galo; jis pasiliko ir pastatė stiprų miestą-valstybę, kuri turėjo jo vardą, bet Lotas, Abraomo sūnėnas, nusprendė vykti į Salemą kartu su savo dėde.

(1019.3) 93:5.6 Atvykę į Salemą, Abraomas ir Lotas pasirinko kalvotą įtvirtinimą netoli miesto, kur jie galėjo apsiginti nuo šiaurinių genčių daugelio netikėtų antpuolių. Tuo metu hetitai, asiriečiai, filistiniečiai, ir kitos grupės nuolat puldinėdavo centrinės ir pietinės Palestinos gentis. Iš savo įtvirtinimo kalvose Abraomas ir Lotas dažnai nukeliaudavo į Salemą.

(1019.4) 93:5.7 Neužilgo po to, kada jie įsikūrė netoli Salemo, Abraomas ir Lotas nukeliavo į Nilo slėnį, kad apsirūpintų maisto atsargomis, nes tuo metu Palestinoje buvo sausra. Per šį trumpą gyvenimo Egipte laikotarpį Abraomas sužinojo, jog Egipto sostą užima jo tolimas giminaitis, ir šitam karaliui jis atliko du labai sėkmingus karinius žygius. Per pastarąjį gyvenimo prie Nilo laikotarpį jis ir jo žmona Sara gyveno kaip karaliaus dvariškiai, ir, jam išvykstant iš Egipto, jis gavo jam priklausiusią karinių kampanijų grobio dalį.

(1019.5) 93:5.8 Abraomui reikėjo didžiulio ryžto tam, jog atsisakytų Egipto rūmų garbės ir sugrįžtų prie dvasingesnio darbo, kurį pradėjo Makiventa. Bet Makiventą giliai gerbė net ir Egipte, ir kada faraonas išgirdo visą pasakojimą, tada jis energingai paragino Abraomą sugrįžti prie savo priesaikos Salemo reikalui įgyvendinimo.

(1019.6) 93:5.9 Abraomas turėjo karališkų ambicijų, ir pakeliui iš Egipto jis išdėstė Lotui savo planą pavergti visą Kanaaną ir jo tautą padaryti pavaldžią Salemui. Lotas buvo labiau linkęs į verslą; taigi, po vėliau kilusio nesutarimo, jis nuvyko į Sodomą, kad užsiimtų prekyba ir gyvulių auginimu. Lotui nepatiko nei karinis, nei piemens gyvenimas.

(1019.7) 93:5.10 Su šeima sugrįžęs į Salemą, Abraomas pradėjo brandinti savo karinius planus. Netrukus jis buvo pripažintas Salemo teritorijos civiliniu valdovu, ir į savo vadovaujamą konfederaciją, jis buvo įjungęs septynias aplinkines gentis. Iš tikrųjų, Melkizedekui labai sunkiai pavyko sulaikyti Abraomą, kuris liepsnojo didžiuliu noru vykti į aplinkines gentis ir apjungti jas su kardu, kad tokiu būdu būtų galima jas daug greičiau atvesti į Salemo tiesų pažinimą.

(1019.8) 93:5.11 Melkizedekas su visomis aplinkinėmis gentimis palaikė taikius santykius; jis nebuvo militaristas ir jo niekada neužpuolė nė viena iš tų kariuomenių, kada jos marširuodavo pirmyn ir atgal. Jis visiškai sutiko su tuo, jog Abraomas sukurtų gynybinę politiką Salemui, tokią, kokia vėliau ir buvo įgyvendinta, bet jis nepritarė savo mokinio ambicingiems užkariavimo planams; taigi įvyko draugiškas santykių nutraukimas, Abraomas išvyko į Hebroną tam, kad įkurtų savo karinę sostinę.

(1020.1) 93:5.12 Abraomas, dėl savo artimų ryšių su įžymiuoju Melkizedeku, turėjo didžiulį pranašumą prieš aplinkinius karaliukus; Melkizedeką jie visi garbino ir Abraomo nepaprastai bijojo. Abraomas žinojo apie šitą baimę ir tiktai laukė tinkamos progos savo kaimynus užpulti, ir šitas pretekstas atsirado tada, kada kai kurie iš šitų valdovų išdrįso nusiaubti jo sūnėno Loto, kuris gyveno Sodome, nuosavybę. Išgirdęs apie tai, Abraomas, vadovaudamas savo suvienytoms septynioms gentims, išžygiavo mušti priešo. Šitą kartą smūgį sudavė jo paties 318 gvardijos narių vadovaujama kariuomenė, kurią sudarė daugiau kaip 4.000 karių.

(1020.2) 93:5.13 Kada Melkizedekas sužinojo, jog Abraomas paskelbė karą, tada jis iškeliavo tam, kad atkalbėtų jį, bet savo buvusį mokinį jis pasivijo tiktai tuo metu, kada šis buvo pakeliui į namus, nugalėjęs mūšyje. Abraomas atkakliai tvirtino, kad pergalę prieš jo priešus jam atnešė Salemo Dievas, ir jis išsireikalavo, kad į Salemo iždą iš jo paimtų grobio dešimtinę. Kitus devyniasdešimt procentų jis paėmė savo sostinei Hebronui.

(1020.3) 93:5.14 Po šito Sidimo mūšio, Abraomas tapo antrosios konfederacijos iš vienuolikos genčių lyderiu, ir ne tik mokėjo dešimtinę Melkizedekui, bet ir pasirūpino, jog ir visi kiti tose apylinkėse darytų tą patį. Dėl jo diplomatinių ryšių su Sodomos karaliumi, kartu ir dėl tos baimės, su kuria į jį buvo apskritai žiūrima, Sodomos karalius ir kiti prisijungė prie Hebrono karinės konfederacijos; Abraomas iš tiesų buvo toli pažengęs link to, kad įkurtų galingą valstybę Palestinoje.