Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 92 Dokumentas. Vėlesnė religij... > 7. Tolesnė religijos evoliucij... >

7. Tolesnė religijos evoliucija

(1012.2) 92:7.1 Religija niekada negali tapti moksliniu faktu. Filosofija, iš tikrųjų, gali remtis moksliniu pagrindu, bet religija visą laiką liks arba evoliucine, arba apreikšta, arba bus abiejų galimu deriniu, kaip pasaulyje yra ir šiandien.

(1012.3) 92:7.2 Naujos religijos negali būti išrastos; jos yra arba išvystomos, arba kitokiu atveju jos yra staiga apreiškiamos. Visos naujos evoliucinės religijos yra tiesiog senųjų tikėjimų besivystančios išraiškos, naujos adaptacijos, ir priderinimai. Tas, kas yra sena, nenustoja egzistuoti; tas yra suliejama su tuo, kas yra nauja, net ir taip, kaip ir sikhizmas išsiskleidė ir sužydėjo iš induizmo, budizmo, islamo, ir kitų šiuolaikinių kultų dirvos ir formų. Primityvioji religija buvo labai demokratiška; laukinis greitas buvo skolintis ir skolinti. Tiktai su apreikštąja religija iš tikrųjų atsirado autokratinis ir netolerantiškas teologinis egoizmas.

(1012.4) 92:7.3 Toji daugybė Urantijos religijų yra geros tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jos žmogų veda į Dievą ir kokiu laipsniu žmogui suteikia suvokimą apie Dievą. Bet kuriai religininkų grupei yra kvailystė savo tikėjimą suvokti kaip Tiesą; tokie požiūriai rodo daugiau teologinį akiplėšiškumą, o ne tikėjimo tvirtumą. Nėra Urantijoje tokios religijos, kuri negalėtų sau naudingai studijuoti ir asimiliuoti geriausias iš tiesų, esančių kiekviename kitame tikėjime, nes jie visi turi tiesos. Religininkams būtų daug geriau, jeigu jie tai, kas yra geriausia jų artimųjų gyvame dvasiniame tikėjime, pasiskolintų, o ne smerktų tai, kas yra blogiausia jų tebeegzistuojančiuose prietaruose ir pasenusiuose ritualuose.

(1012.5) 92:7.4 Šitos visos religijos atsirado dėl žmogaus skirtingo intelektualaus reagavimo į tapatų dvasinį vadovavimą jam. Jie niekada negali tikėtis pasiekti tikėjimų, dogmų, ir ritualų vienovės—jie yra intelektualūs; bet jie gali įgyvendinti, ir kada nors įgyvendins, tokią vienybę, tikrai garbindami visų Tėvą, nes tai yra dvasinis dalykas, ir tai yra amžiams tiesa, dvasioje visi žmonės yra lygūs.

(1012.6) 92:7.5 Primityvi religija didele dalimi sąmoningai suvokė materialias vertybes, bet civilizacija iškelia religines vertybes, nes tikroji religija yra savojo aš pašventimas prasmingų ir aukščiausiųjų vertybių tarnystei. Religijai vytantis, etika tampa moralės filosofija, o moralė tampa savojo aš drausminimu pagal aukščiausiųjų prasmių ir aukščiausiųjų vertybių—dieviškųjų ir dvasinių idealų—standartus. Ir tokiu būdu religija tampa spontanišku ir neprilygstamu atsidavimu, gyvuoju meilės ištikimybės patyrimu.

(1013.1) 92:7.6 Religijos kokybę pažymi:

(1013.2) 92:7.7 1. Lygmens vertybės—ištikimybė.
(1013.3) 92:7.8 2. Prasmių gelmė—individo jautrumas šitų aukščiausiųjų vertybių idealistiniam suvokimui.
(1013.4) 92:7.9 3. Pasišventimo intensyvumas—atsidavimo šitoms dieviškosioms vertybėms laipsnis.
(1013.5) 92:7.10 4. Nesupančiotas asmenybės žengimas į priekį šituo kosminiu idealistinio dvasinio gyvenimo keliu, sūnystės su Dievu ir niekada nesibaigiančios progresinės pilietybės visatoje įgyvendinimas.

(1013.6) 92:7.11 Religinės prasmės vystosi savojo aš sąmonėje, kada vaikas savo mintis apie visagalybę perkelia iš savo tėvų į Dievą. Ir tokio vaiko visas religinis patyrimas didele dalimi priklauso nuo to, ar tėvų-vaiko santykiuose viešpatavo baimė ar meilė. Vergams visada buvo labai sunku baimę savo šeimininkui perkelti į meilės Dievui sampratas. Civilizacija, mokslas, ir išsivysčiusios religijos žmoniją turi išlaisvinti iš šitos baimės, kuri kilo iš siaubingos baimės gamtos reiškiniams. Ir tokiu būdu didesnis apšvietimas išlavintus mirtinguosius išvaduotų iš bet kokios priklausomybės nuo tarpininkų komunijoje su Dievybe.

(1013.7) 92:7.12 Šitie tarpiniai stabų garbinimo dvejonių etapai, kada buvo pereinama nuo garbinimo to, kas yra žmogiška ir matoma, į tai, kas yra dieviška ir nematoma, yra neišvengiami, bet juos turėtų sutrumpinti viduje gyvenančios dvasios padedančios tarnystės sąmonė. Ir vis tik, žmogų labai giliai veikė ne tiktai jo sampratos apie Dievybę, bet taip pat ir tų herojų, kuriuos jis pasirinko garbinti, charakteris. Ir labiausiai gaila, jog tie, kurie ėmė garbinti dieviškąjį ir prisikėlusįjį Kristų, nepastebėjo žmogaus—narsaus ir drąsaus didvyrio—Jošua, Juozapo sūnaus.

(1013.8) 92:7.13 Šiuolaikinis žmogus adekvačiai sąmoningai suvokia religiją, bet jo garbinimo papročius supainiojo ir diskreditavo paspartintos visuomeninės metamorfozės ir beprecedentinis mokslo išsivystymas. Mąstantys vyrai ir moterys nori, jog religija būtų pertvarkyta iš naujo, ir šitas reikalavimas privers religiją iš naujo įvertinti save pačią.

(1013.9) 92:7.14 Šiuolaikinis žmogus susidūrė su užduotimi, kaip per vienos kartos gyvenimą iš naujo suderinti žmogiškųjų vertybių daugiau negu jų buvo suderinta per du tūkstančius metų. Ir visa tai įtakoja visuomeninį požiūrį į religiją, nes religija yra gyvenimo būdas, o taip pat ir mąstymo metodas.

(1013.10) 92:7.15 Tikroji religija turi visą laiką būti, vienu ir tuo pačiu metu, amžinasis pagrindas ir kelrodė žvaigždė visoms išliekančioms civilizacijoms.


(1013.11) 92:7.16 [Pateikta Nebadono Melkizedeko.]