Urantija > Urantijos Knyga > III DALIS. Urantijos istorija > 91 Dokumentas. Maldos evoliuci... > 7. Misticizmas, ekstazė, ir įk... >

7. Misticizmas, ekstazė, ir įkvėpimas

(1000.2) 91:7.1 Misticizmas, kaip Dievo buvimo sąmonės ugdymo metodas, iš viso yra pagirtinas, bet, kada tokia praktika atveda į visuomeninę izoliaciją ir aukščiausiu laipsniu pasiekia religinį fanatizmą, tada tokia praktika yra verta pasmerkimo. Iš viso labai jau dažnai tai, ką pernelyg susijaudinęs mistikas laiko dieviškuoju įkvėpimu, yra jo paties pasąmonės pasireiškimas. Mirtingojo proto ryšį su jo viduje gyvenančiu Derintoju, nors dažnai ir palaiko atsidavęs meditavimas, bet jį dažniau palengvina nuoširdus ir kupinas meilės tarnavimas nesavanaudiškai padedant savo bičiuliams tvariniams.

(1000.3) 91:7.2 Praeities amžių didieji religiniai mokytojai ir pranašai nebuvo kraštutiniai mistikai. Jie buvo Dievą pažįstantys vyrai ir moterys, kurie geriausiai tarnavo savo Dievui nesavanaudiškai tarnaudami savo bičiuliams mirtingiesiems. Jėzus savo apaštalus dažnai išsivesdavo tam, kad trumpus periodus jie pabūtų atskirai vieni ir atsiduotų meditavimui ir maldai, bet jis pasirūpino, kad didžiąją laiko dalį jie tarnautų bendraudami su miniomis. Žmogaus sielai reikia dvasinės mankštos, o taip pat ir dvasinio maisto.

(1000.4) 91:7.3 Religinė ekstazė yra leistina, kada kyla iš sveiko šaltinio, bet tokie patyrimai dažniau yra grynai emocinių poveikių pasekmė, o ne gilaus dvasinio charakterio pasireiškimas. Religingi asmenys kiekvienos ryškios psichologinės nuojautos ir kiekvieno intensyvaus emocinio patyrimo neturi laikyti dieviškuoju apreiškimu arba dvasiniu bendravimu. Tikra dvasinė ekstazė paprastai yra susijusi su didžiule išorine ramybe ir beveik tobula emocine kontrole. Bet tikrasis pranašingas regėjimas yra viršpsichologinė nuojauta. Tokie apsireiškimai nėra pseudohaliucinacijos, taip pat jie nėra ir į transo būseną panašios ekstazės.

(1000.5) 91:7.4 Žmogiškasis protas gali veikti reaguodamas į vadinamąjį įkvėpimą, kada jis yra jautrus arba pasąmonės poveikiams, arba viršsąmonės jaudikliams. Bet kuriuo iš šitų atvejų individui atrodo, jog toks sąmonės turinio išplėtimas yra daugiau ar mažiau iš šalies. Nežabotas mistinis entuziazmas ir bujojanti religinė ekstazė nėra tikrasis įkvėpimo patvirtinimas, menamai dieviškasis patvirtinimas.

(1000.6) 91:7.5 Praktiškai patikrinti visus šiuos keistus misticizmo, ekstazės, ir įkvėpimo religinius patyrimus reiškia pamatyti, ar šitie reiškiniai individui padeda:

(1000.7) 91:7.6 1. Jaustis daug geriau ir puikiau fizinės sveikatos požiūriu.
(1000.8) 91:7.7 2. Veikti daug sumaniau ir praktiškiau savo protinėje veikloje.
(1000.9) 91:7.8 3. Daug labiau ir džiaugsmingiau suvisuomeninti savo religinį patyrimą.
(1000.10) 91:7.9 4. Daug labiau sudvasinti savo kasdienį gyvenimą, ištikimai atliekiant paprastas mirtingojo egzistencijos kasdienes pareigas.
(1001.1) 91:7.10 5. Padidinti savo meilę tiesai, grožiui, ir gėriui ir labiau vertinti tiesą, grožį, ir gėrį.
(1001.2) 91:7.11 6. Apsaugoti dabartiniu metu pripažįstamas visuomenines, moralines, etines, ir dvasines vertybes.
(1001.3) 91:7.12 7. Padidinti savo dvasinę įžvalgą—Dievo-sąmonę.

(1001.4) 91:7.13 Bet malda neturi realaus ryšio su šitais religiniais patyrimais. Kada malda tampa per daug estetiška, kada ją sudaro beveik išskirtinai gražūs ir palaimingi apmąstymai apie rojišką dieviškumą, tada ji praranda didelę dalį savo visuomeninančio poveikio ir ima linkti į misticizmą ir į jai atsidavusiųjų izoliaciją. Yra tam tikras pavojus, susijęs su per dideliu individualiu meldimusi, kurį ištaiso ir kuriam kelią užkerta grupės malda, meldimasis bendruomenėje.