(843.3) 75:5.1 Ievos nusivylimas tikrai buvo vertas užuojautos. Adomas suvokė visą pavojingą padėtį ir, nors buvo giliai sukrėstas ir prislėgtos nuotaikos, bet savo klystančiai partnerei jautė tiktai gailestį ir užuojautą.

(843.4) 75:5.2 Būtent iš nevilties, kada suvokė nesėkmę, Adomas, praėjus dienai po Ievos klaidingo žingsnio, susirado Laotą, nuostabią noditų moterį, kuri vadovavo mokykloms Sodo vakarinėje dalyje, ir Ievos beprotystę pakartojo sąmoningai. Bet nesupraskite klaidingai; Adomas nebuvo apgautas; jis tiksliai žinojo, ką daro; jis sąmoningai pasirinko tokį patį, kaip Ievos likimą. Jis savo partnerę mylėjo viršmirtingojo meile, ir ta mintis, kad jam gali tekti likti Urantijoje vienam, be jos, buvo daugiau negu jis galėjo ištverti.

(843.5) 75:5.3 Kada Sodo gyventojai sužinojo, kas atsitiko Ievai, tada įniršę tapo nebevaldomi; jie paskelbė karą greta esančiai noditų gyvenvietei. Jie išlėkė per Edeno vartus ir nusileido žemyn prieš tuos nepasirengusius žmones, visus juos išžudė—nė vieno vyro, moters, ar vaiko nebuvo pasigailėta. Ir Kanas, dar negimusio Kaino tėvas, taip pat žuvo.

(843.6) 75:5.4 Suvokęs, kas atsitiko, Serapatatija buvo apimtas pasibaisėjimo ir praradęs nuovoką iš baimės ir sąžinės graužaties. Kitą dieną jis nusiskandino didžiojoje upėje.

(843.7) 75:5.5 Adomo vaikai einančią iš proto savo motiną mėgino guosti tuo metu, kada jų tėvas atsiskyręs vienatvėje klajojo trisdešimt dienų. Šito laikotarpio pabaigoje sugrįžo racionalus mąstymas, ir Adomas sugrįžo į namus ir ėmė planuoti ateities veiksmus.

(843.8) 75:5.6 Suklaidintų tėvų beprotystės pasekmes taip dažnai patiria jų nekalti vaikai. Adomo ir Ievos sąžiningus ir kilnius sūnus ir dukras užvaldė nepaaiškinamas liūdesys dėl neįtikėtinos tragedijos, kuri juos užgriuvo taip netikėtai ir taip negailestingai. Net ir po penkiasdešimties metų vyresnieji vaikai tikrai neatsigavo iš tų tragiškų dienų sielvarto ir liūdesio, ypatingai iš to trisdešimties dienų periodo siaubo, kada jų tėvo nebuvo namuose, tuo tarpu iš proto einanti jų motina visiškai nieko nežinojo apie jo buvimo vietą ar likimą.

(843.9) 75:5.7 Ir tos pačios trisdešimt dienų Ievai buvo kaip ilgi sielvarto ir kančių metai. Niekada iš tikrųjų šita kilni siela neatsigavo iš tų pasekmių, kurias sukėlė protinės kančios ir tas kankinantis dvasinio sielvarto laikotarpis. Jokie kiti jų vėlesni nepritekliai ir materialūs sunkumai niekuomet negalėjo Ievos atmintyje prilygti toms vienišumo ir nepakenčiamos nežinios baisioms dienoms ir siaubingoms naktims. Ji sužinojo apie Serapatatijos beprotišką poelgį ir nežinojo, ar jos sutuoktinis iš sielvarto nusižudė ar buvo pašalintas iš šio pasaulio nubaudžiant už jos klaidingą žingsnį. Ir kada Adomas sugrįžo, tada Ieva patyrė džiaugsmo ir dėkingumo pasitenkinimą, kurio niekada neištrynė jų sunkios tarnystės ilgas ir sunkus bendras gyvenimas.

(844.1) 75:5.8 Laikas ėjo, bet Adomas nebuvo tikras dėl jų pažeidimo pobūdžio iki to meto, kada, praėjus septyniasdešimčiai dienų po Ievos pražangos, į Urantiją sugrįžo globėjai Melkizedekai ir pasaulio reikalų tvarkymą paėmė į savo jurisdikciją. Ir tada jis suvokė, kad jų misija sužlugo.

(844.2) 75:5.9 Tačiau brendo dar ir kiti nemalonumai: Žinia apie netoli Edeno buvusios noditų gyvenvietės išžudymą netruko pasiekti Serapatatijos gimtąsias gentis šiaurėje, ir netrukus gausybė karių ėmė rinktis, kad žygiuotų prieš Sodą. Ir tai buvo ilgo ir žiauraus karo tarp Adomitų ir noditų pradžia, nes šitie karo veiksmai tęsėsi dar ilgai po to, kada Adomas ir jo pasekėjai emigravo į antrąjį sodą Eufrato slėnyje. Buvo didžiulė ir ilgalaikė “neapykanta tarp to vyro ir šios moters, tarp jo sėklos ir jos sėklos.”