(823.1) 73:3.1 Komitetas, atsakingas už vietos parinkimą, buvo išvykęs maždaug trejus metus. Jis rekomendavo tris įmanomas vietas: Pirmoji vieta buvo sala Persų įlankoje, antroji vieta buvo vietovė tarp upių, vėliau panaudota antrajam Sodui, trečioji vieta buvo ilgas siauras pusiasalis—beveik sala—nusidriekianti į vakarus iš Viduržemio jūros rytinės pakrantės.

(823.2) 73:3.2 Komitetas beveik vienbalsiai pasisakė už trečiąjį variantą. Buvo pasirinkta šita vieta, ir prireikė dvejų metų tam, jog pasaulio kultūros būstinė, įskaitant ir gyvybės medį, būtų perkelta į šitą Viduržemio jūros pusiasalį. Kada atvyko Vanas ir jo kuopa, tada visos pusiasalio gyventojų grupės, išskyrus vieną, paliko jį taikiai.

(823.3) 73:3.3 Šito Viduržemio jūros pusiasalio klimatas buvo sveikas, o temperatūra buvo pastovi; šitoks pastovus oras buvo dėl supančių kalnų ir dėl to, kad šita vietovė buvo iš tiesų sala sausumos jūroje. Nors aplink esančiose aukštumose lydavo gausiai, bet tikrajame Edene lydavo retai. Tačiau kiekvieną naktį, iš plataus tinklo dirbtinių drėkinimo kanalų “pakildavo rūkas,” kad atgaivintų Sodo augmeniją.

(823.4) 73:3.4 Šito sausumos masyvo pakrantės ruožas buvo gerokai iškilęs, o sąsmauka, sujungianti su žemynu, siauriausioje vietoje tebuvo dvidešimt septynių mylių pločio. Didžioji upė, drėkinusi Sodą, leidosi žemyn iš pusiasalio aukštesniųjų žemių ir tekėjo į rytus per pusiasalio neriją į žemumą, o iš ten per Mesopotamijos žemumas į jūrą, esančią už jų. Upę maitino keturi intakai, kurių pradžia buvo Edeno pusiasalio pakrantės kalvose, ir būtent jos yra tos upės, kuri “ištekėjo iš Edeno,” tos “keturios ištakos” ir kurias vėliau supainiojo su tų upių, kurios juosė antrąjį sodą, atšakomis.

(823.5) 73:3.5 Kalnuose, kurie supo Sodą, buvo gausu brangakmenių ir brangiųjų metalų, nors į juos buvo labai mažai kreipiama dėmesio. Dominuojančia idėja turėjo būti sodininkystės šlovinimas ir žemdirbystės išaukštinimas.

(823.6) 73:3.6 Sodui parinkta vieta buvo galbūt gražiausias tokio pobūdžio kampelis visame pasaulyje, o klimatas tada buvo idealus. Niekur kitur nebuvo tokios vietos, kuri būtų galėjusi lygiai taip tobulai tapti tokiu botaninės išraiškos rojumi. Šitoje susitikimų vietoje ėmė rinktis Urantijos civilizacijos grietinėlė. Už jo ribų, pasaulį supo tamsa, nemokšiškumas, ir laukiniškumas. Edenas buvo vienintelis šviesus lopinėlis Urantijoje; jis savaime buvo žavumo sapnas, ir netrukus jis tapo nuostabaus ir ištobulinto kraštovaizdžio šlovės poema.