(718.3) 64:1.1 Primityvusis žmogus žemėje evoliuciškai atsirado šiek tiek mažiau negu prieš vieną milijoną metų, ir jis turėjo intensyvų patyrimą. Jis instinktyviai stengėsi išvengti susimaišymo su menkesnėmis žmogbeždžionių gentimis pavojaus. Bet jis negalėjo migruoti į rytus dėl sausringų Tibeto krašto aukštumų, 30.000 pėdų virš jūros lygio; negalėjo jis judėti ir į pietus ar vakarus dėl išsiplėtusios Viduržemio jūros, kuri tuo metu tęsėsi į rytus iki Indijos vandenyno; o kada jis keliavo į šiaurę, tada jis susidūrė su atslenkančiu ledu. Bet net kada tolimesnę migraciją blokavo ledas, ir nors pasklindančios gentys tapo vis priešiškesnės, bet protingesnės grupės niekada nebepuoselėjo minties patraukti į pietus tam, kad gyventų tarp menkesnio intelekto savo plaukuotų pusbrolių, gyvenančių medžiuose.

(718.4) 64:1.2 Didelė dalis žmogaus ankstyviausių religinių emocijų kilo iš jo bejėgiškumo jausmo šitoje užtvertoje geografinės padėties aplinkoje—kalnai dešinėje, vanduo kairėje, ir ledas priekyje. Bet šitie pažangūs andonitai nebeatsigręžė į savo menkesnius medžiuose gyvenančius giminaičius pietuose.

(718.5) 64:1.3 Šitie Andonitai vengė miškų, priešingai negu jų nežmogiškieji giminaičiai. Miškuose žmogus visada prastėdavo; žmogaus evoliucija darė pažangą tiktai atvirose vietovėse ir aukštesnėse platumose. Atvirų vietovių šaltis ir alkis skatina veiksmą, išradingumą, ir sumanumą. Tuo metu, kai šitos andoninės gentys ugdė šiandieninės žmogiškosios rasės pionierius šito atšiauraus šiaurinio klimato sunkumų ir nepriteklių terpėje, tai jų atsilikę pusbroliai maloniai gyveno savo ankstyvosios bendros kilmės krašto pietiniuose tropiniuose miškuose.

(718.6) 64:1.4 Šitie įvykiai buvo trečiojo ledynmečio, pirmojo pagal geologų apskaičiavimus, laikais. Pirmieji du ledynai nebuvo didžiuliai šiaurinėje Europoje.

(718.7) 64:1.5 Per ledo amžiaus didžiąją dalį Anglija sausuma buvo sujungta su Prancūzija, tuo tarpu vėliau Afrika susijungė su Europa Sicilijos sausumos tiltu. Andoninių migracijų metu buvo ištisinis sausumos kelias iš Anglijos vakaruose tolyn per Europą ir Aziją iki Javos rytuose; bet Australija vėl buvo izoliuota, o tai dar daugiau turėjo įtakos tam, kad išsivystė jos pačios ypatinga fauna.

(719.1) 64:1.6 Prieš 950.000 metų Andono ir Fontos palikuonys išmigravo toli į rytus ir į vakarus. Į vakarus jie perėjo per Europą į Prancūziją ir Angliją. Vėlesniaisiais laikais jie įsiskverbė į rytus iki pat Javos, kur visai neseniai buvo surasti jų kaulai—vadinamasis Javos žmogus—o tada jis nukeliavo tolyn iki Tasmanijos.

(719.2) 64:1.7 Tas grupes, kurios ėjo į vakarus, bendros protėvinės kilmės atsilikusios giminės užteršė mažiau negu tas grupes, kurios nuėjo į rytus, ir kurios taip laisvai bendravo su savo atsilikusiais gyvuliniais pusbroliais. Šitie nesivystantys į priekį individai judėjo į pietus ir greitai susiporavo su menkesnėmis gentimis. Vėliau, vis didesnis jų mišrių palikuonių skaičius sugrįždavo į šiaurę, kad susimaišytų su greitai plintančiais andoniniais žmonėmis, ir tokios nevykusios sąjungos labiau išsivysčiusią giminę neišvengiamai degraduodavo. Vis mažesnis skaičius primityviųjų gyvenviečių garbino Gyvybės Suteikėją. Šitai ankstyvajai aušros civilizacijai grėsė išnykimas.

(719.3) 64:1.8 Ir taip Urantijoje buvo visą laiką. Daug vilčių teikusios civilizacijos vėliau degraduodavo ir galiausiai išnykdavo dėl tokios kvailystės, jog labiau išsivysčiusieji laisvai sau leisdavo turėti palikuonių su menkesniaisiais.