(572.3) 50:1.1 Planetos Princas ir jo sielos broliai padėjėjai sudaro artimiausią įasmenintą prisiartinimą (šalia įsikūnijimo), kokį tik Rojaus Amžinasis Sūnus gali suteikti laiko ir erdvės žemiesiems tvariniams. Tas tiesa, Sūnus Kūrėjas sferų tvarinius paliečia per savo dvasią, bet Planetos Princas yra paskutinioji iš asmenių Sūnų kategorijų, nusidriekiančių iš Rojaus iki žmonių vaikų. Begalinė Dvasia labai priartėja likimo sargų ir kitų angeliškųjų būtybių asmenyse; Visuotinis Tėvas gyvena žmogaus viduje Paslaptingojo Pagalbininko asmeniniu buvimu, bet Planetos Princas išreiškia Amžinojo Sūnaus ir jo Sūnų paskutiniąją pastangą priartėti prie jūsų. Naujai apgyvendintame pasaulyje Planetos Princas yra užbaigto dieviškumo pagrindinis atstovas, kylantis iš Sūnaus Kūrėjo (Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus palikuonio) ir Dieviškojo Tarno (Begalinės Dvasios visatos Dukros).
(572.4) 50:1.2 Naujai apgyvendinto pasaulio princą supa ištikimas pagalbininkų ir padėjėjų korpusas ir didžiulis skaičius tarnaujančiųjų dvasių. Bet tokių naujų pasaulių vadovaujantis korpusas turi būti iš sistemos žemesniųjų administratorių kategorijų tam, kad natūraliai užjaustų dėl planetos problemų ir sunkumų ir suprastų planetos problemas ir sunkumus. Ir visos šitos pastangos suteikti evoliuciniams pasauliams gailestingą vadovavimą turi padidintą polinkį į tai, kad šitos arti žmogaus esančios asmenybės gali nuklysti į šalį, iškeldamos savo pačių protą aukščiau už Aukščiausiųjų Valdovų valią.
(572.5) 50:1.3 Būdami vieninteliai dieviškumo atstovai atskirose planetose, šitie Sūnūs yra žiauriai išbandomi, ir Nebadonas iškentėjo kelių maištų nelaimę. Kuriant Sistemų Aukščiausiuosius Valdovus ir Planetų Princus, atsiranda sąvokos įasmeninimas, kuris yra jau žymiai nutolęs nuo Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus, ir atsiranda didėjantis pavojus prarasti proporcijos pojūtį dėl savojo aš sureikšminimo ir didesnė galimybė tam, kad nebus tinkamai suvokta dieviškųjų būtybių didelio skaičiaus kategorijų ir jų valdžios hierarchijos vertybės ir ryšiai. Tai, kad Tėvas pats asmeniškai vietinėje visatoje nebūna, visiems šitiems Sūnums taip pat yra tikras įtikėjimo ir ištikimybės išmėginimas.
(573.1) 50:1.4 Bet tikrai nedažnai būna taip, jog šitų pasaulių princai neįvykdo savo misijų organizuodami ir administruodami apgyvendintas sferas, o jų sėkmė didele dalimi palengvina vėlesnes misijas, kurias vykdo Materialieji Sūnūs, atvykstantys tam, kad pasaulių primityviuose žmonėse įtvirtintų tvarinio gyvybės aukštesniąsias formas. Jų valdymas taip pat daug prisideda prie to, kad planetos būtų paruoštos Dievo Rojaus Sūnums, kurie vėliau atvyksta tam, kad pasaulius teistų ir pradėtų vieną po kitos einančią kitą dieviškąją tvarką.