3. Vietinės visatos suverenumas

(237.3) 21:3.1 Rojaus Trejybei sutikus ir konkrečiai supervisatai vadovaujančiai Pagrindinei Dvasiai patvirtinus Sūnui Kūrėjui yra suteikiamas visatos plotas. Toks veiksmas sudaro fizinės nuosavybės teisę, kosminę nuomą. Bet Sūnaus Mykolo pakėlimas iš šitos pirminės ir savo noru apribotos valdymo pakopos į savo paties užtarnautos nepriklausomybės patirtinę aukštybę yra pasiekiamas dėka jo paties asmeninio patyrimo visatos sukūrimo ir reinkarnacinio savęs padovanojimo darbe. Iki to meto, kada savęs padovanojimų dėka yra pasiekiamas užtarnautas suverenumas, jis valdo kaip Visuotinio Tėvo vicegerentas.

(237.4) 21:3.2 Sūnus Kūrėjas bet kuriuo metu galėtų pareikšti teisę į savo asmeninio kūrinio visišką suverenumą, bet jis išmintingai pasirenka šito nedaryti. Jeigu, anksčiau negu jis yra patyręs savęs padovanojimus įsikūnydamas tvarinio pavidalu, jis prisiimtų neužtarnautą aukščiausiąją valdžią, tai Rojaus asmenybės, gyvenančios jo vietinėje visatoje, iš jos išvyktų. Bet šito niekada neatsitiko nė viename iš laiko ir erdvės kūrinių.

(237.5) 21:3.3 Kūrimo gebėjimo faktas rodo suverenumo pilnatvę, bet Mykolai nusprendžia patyrimu ją užsitarnauti, tokiu būdu pasiekdami, jog išliktų visų Rojaus asmenybių, priskirtų prie vietinės visatos administracijos, visiškas bendradarbiavimas. Mes nežinome nė vieno Mykolo, kuris kada nors būtų pasielgęs priešingai; bet jie visi galėjo taip pasielgti, jie iš tiesų yra laisvavaliai Sūnūs.

(237.6) 21:3.4 Sūnaus Kūrėjo suverenumas vietinėje visatoje pereina per patirtinio pasireiškimo šešis, galbūt septynis, etapus. Jie būna tokia tvarka:

(237.7) 21:3.5 1. Pirminis vicegerento suverenumas—atskira laikinoji valdžia, kuria Sūnus Kūrėjas naudojasi iki to laiko, kai su juo susieta Kuriančioji Dvasia įgauna asmenes savybes.
(237.8) 21:3.6 2. Bendras vicegerento suverenumas—šios Rojaus poros bendras valdymas po to, kada Visatos Motina Dvasia pasiekia asmenybės statusą.
(238.1) 21:3.7 3. Augantis vicegerento suverenumas—Sūnaus Kūrėjo besivystanti valdžia jo septynių savęs padovanojimų laikotarpiu.
(238.2) 21:3.8 4. Aukščiausiojo laipsnio suverenumas—įtvirtinta valdžia, užbaigus septintąjį savęs padovanojimą. Nebadone aukščiausioji nepriklausomybė tęsiasi nuo Mykolo savęs padovanojimo Urantijoje užbaigimo. Ji egzistuoja šiek tiek ilgiau kaip vieną tūkstantį devynis šimtus metų jūsų planetos laiku.
(238.3) 21:3.9 5. Augantis aukščiausiojo laipsnio suverenumas—išvystyti santykiai, atsirandantys dėl to, kad didžioji dauguma tvarinių sferų įsitvirtina šviesoje ir gyvenime. Šitas etapas yra susijęs su jūsų visatos nepasiekta ateitimi.
(238.4) 21:3.10 6. Trinitarinis suverenumas—naudojamas tada, kada visa vietinė visata yra įsitvirtinusi šviesoje ir gyvenime.
(238.5) 21:3.11 7. Neapreikštas suverenumas—nežinomi ateities visatos amžiaus ryšiai.

(238.6) 21:3.12 Priimdamas projektuojamos vietinės visatos pirminį vicegerento suverenumą, Mykolas Kūrėjas prisiekia Trejybei aukščiausiojo suverenumo neprisiimti tol, kol nebus užbaigti septyni savęs padovanojimai įsikūnijant tvarinių pavidalu ir kol jie nebus patvirtinti supervisatos valdovų. Bet jeigu Sūnus Mykolas, panorėjęs, negalėtų pareikšti teisės į tokį neužtarnautą suverenumą, tada nebūtų jokios prasmės duoti priesaiką šitaip nepasielgti.

(238.7) 21:3.13 Net ir tais amžiais, kurie eina iki savęs padovanojimų, Sūnus Kūrėjas savo sferą valdo beveik aukščiausiąja valdžia, kada nebūna jokio nesutarimo nė vienoje iš jos dalių. Vargu ar pasireikštų apribota valdžia, jeigu suverenumui niekada nebūtų metamas iššūkis. Ta aukščiausioji valdžia, kuria Sūnus Kūrėjas naudojasi iki savęs padovanojimų, visatoje be maišto nėra didesnė už tą valdžią, kuria naudojasi tokioje visatoje, kurioje kyla maištas; bet pirmuoju atveju suverenumo apribojimai nėra akivaizdūs; antruoju atveju, jie yra akivaizdūs.

(238.8) 21:3.14 Jeigu Sūnaus Kūrėjo valdžiai arba administravimui yra kada nors metamas iššūkis, jeigu jis užsipuolamas arba jam keliamas pavojus, tai jis amžiams yra pasižadėjęs remti, saugoti, ginti, ir, jeigu būtina, pataisyti savo asmeninį kūrinį. Tokiems Sūnums nerimo sukelti arba trukdyti gali tiktai jų pačių sutverti tvariniai arba jų pačių pasirinktos aukštesniosios būtybės. Galima būtų padaryti išvadą, jog „aukštesniosios būtybės,” tos, kurių kilmė yra aukštesniuose lygiuose už vietinę visatą, nepanašu, jog Sūnui Kūrėjui keltų nerimo, ir tai yra tiesa. Bet jos galėtų jį sukelti, jeigu nuspręstų tą daryti. Dorybę asmenybė turi savosios valios dėka; teisumas laisvos valios tvariniuose nėra automatinis.

(238.9) 21:3.15 Prieš užbaigdamas savęs padovanojimo karjerą, Sūnus Kūrėjas valdo su tam tikrais savo paties nustatytais suverenumo apribojimais, bet užbaigęs savęs padovanojimų tarnystę, jis valdo dėka realaus patyrimo, kurį sukaupė savo daugialypių tvarinių formoje ir pavidalu. Kada Kūrėjas septynis kartus yra gyvenęs tarp savo tvarinių, kada savęs padovanojimo karjera yra užbaigta, tada jis yra aukščiausiuoju laipsniu įsitvirtinęs visatos valdžioje; jis yra tapęs Sūnumi Šeimininku, suverenu ir aukščiausiuoju valdovu.

(238.10) 21:3.16 Aukščiausiojo suverenumo vietinei visatai gavimo metodas apima tokius septynis patirtinius žingsnius:

(238.11) 21:3.17 1. Patyrimo dėka įsiskverbti į septynis tvarinių būties lygius naudojantis įsikūnijančiu savęs padovanojimo metodu, lygiai tokiu pačiu tvarinio pavidalu, koks yra tame konkrečiame lygyje.
(238.12) 21:3.18 2. Įgyvendinti patirtinį pasišventimą Rojaus Dievybės septinkartės valios kiekvienai fazei, kaip ji yra įasmeninta Septyniose Pagrindinėse Dvasiose.
(239.1) 21:3.19 3. Tvarinių lygiuose pereiti per kiekvieną iš šių septynių patyrimų, tuo pačiu metu vykdant vieną iš septynių pasišventimų Rojaus Dievybės valiai.
(239.2) 21:3.20 4. Kiekviename tvarinio lygyje, patyrimu parodyti Rojaus Dievybei ir visoms visatos protingoms būtybėms tvarinio gyvenimo aukščiausiąją viršūnę.
(239.3) 21:3.21 5. Kiekviename tvarinio lygyje, Dievybės septinkartės valios vieną fazę patyrimu apreikšti tam lygiui, kuriame yra vykdomas savęs padovanojimas, ir visai visatai.
(239.4) 21:3.22 6. Patirtiškai suvienyti septinkartį tvarinio patyrimą su tuo septinkarčiu patyrimu, kada yra pasišvenčiama atskleisti Dievybės prigimtį ir valią.
(239.5) 21:3.23 7. Pasiekti naują ir aukštesnį ryšį su Aukščiausiąja Būtybe. Kūrėjo-tvarinio patyrimo visumos pasekmės didina Dievo Aukščiausiojo supervisatos tikrovę ir Visagalio Aukščiausiojo laiko-erdvės suverenumą ir įgyvendina Rojaus Mykolo aukščiausiąjį suverenumą vietinėje visatoje.

(239.6) 21:3.24 Spręsdamas suverenumo klausimą vietinėje visatoje, Sūnus Kūrėjas ne tiktai demonstruoja savo paties tinkamumą valdyti, bet taip pat atskleidžia ir Rojaus Dievybių prigimtį ir pavaizduoja jų septinkartį požiūrį. Sūnaus Kūrėjo jaudinantis patyrimas, kada jis nuolankiai nusileidžia iki to, kad pats įgautų savo paties tvarinių formą ir patyrimą, yra susijęs su tuo, kad ribiniai suprastų, o tvariniai įvertintų Tėvo primatą. Šitie pirminiai Rojaus Sūnūs yra Tėvo mylinčios prigimties ir geranoriškos valdžios tikrieji apreiškėjai, to paties Tėvo, kuris, drauge su Sūnumi ir Dvasia, yra visos energijos, visų asmenybių, ir viso valdymo per visas visuotines sferas visuotinis vadovas.