11. Mano vienatvė ir bendravimas su Tėvu

Štai tokioje aplinkoje turėjau bręsti vienas, nes neturėjau nė vieno pagalbininko, kuris man būtų galėjęs visa tai paaiškinti. Ir vėl viskas likdavo mano paties bendravimui su savimi pačiu ir su Dievu Tėvu.

Tačiau mano mintys vis labiau, akimirkomis, nušvisdavo. Aš nežinojau, kaip tai atsitinka, tik pajausdavau, kad ateina šviesi mintis paaiškinanti man nesuprantamą dalyką, dėl kurio aš su savimi ir kalbėjausi, kurį svarstydavau savo mintyse, kurį net pasakydavau ir savo Dievui Tėvui. Ne tik Izraelio Tėvui, bet ir savo Tėvui. Sulaukdavau tokių minčių, kurios man nuolat sakydavo, kad Dievas yra vienas ir visus mylintis, kad jis yra visur ir visada ir su visais, ir vienodai, tiek su vargšais, tiek su turtingais, tiek su žydais, tiek su pagonimis, tiek su sergančiais, tiek su sveikais, tiek su vaikais, tiek su senukais, tiek su moterimis, tiek su vyrais, kad tik žmogus gali nusigręžti nuo Dievo, o Dievas nuo žmogaus nenusigręžia niekada, kad tik žmogus gali nubausti kitą žmogų, o Dievas nebaudžia niekada. Tos mintys man buvo tokios artimos ir tokios sustiprinančios, kad aš nuolat džiaugdavausi jomis ir vis laukdavau, gal ateis dar kokia mintis, kuri mane sustiprins ir palaikys tokioje sunkioje ir neteisingoje žydų aplinkoje.

Man buvo labai sunku, kad tokiomis mintimis negalėjau su niekuo pasidalinti. Niekam jos nebuvo suprantamos, nes neatitiko Rašto pateikiamų nuostatų. Dėl to visą laiką jos mane spaudė iš vidaus. Ir kankino mane, kaip padaryti, kad galėčiau jomis pasidalinti ir su kitais? Kad ir jie pajustų panašių minčių šviesą. Kaip paversti jas tokiomis prieinamomis visiems, kad jas būtų galima skelbti net iš sinagogų sakyklų, kaip pasiekti, kad tokios mintys įsiviešpatautų žmonių širdyse?

Aš nežinojau šito kelio, bet jaučiau, kad turiu kažką daryti, kad mane deginanti, o tuo pačiu ir nuraminanti šviesa turi būti skelbiama. Tik kaip? Kaip ją skelbti, kai aplinkui tokia suvaržyta aplinka, kai bet koks žodis ir mintis ne iš Rašto tuoj pat užsipuolama net mano paties namuose, mano mylinčių tėvų?

Mano mintys apie Dievą mane visada nuramindavo ir sustiprindavo. Tai buvo vienintelė atgaiva, tokioje aplinkoje, kurioje mano mintims nebuvo pasireiškimo nei laisvės, nei erdvės. O kadangi tokią paguodą pajusdavau savo paties viduje, tai ir pradėjau vis labiau ir dažniau šitokiu būdu pereiti nuo pokalbio su pačiu savimi, prie pokalbio su Dievu. Aš jį norėjau sulyginti ne su Izraelio Dievu, su Jahve, su Izraelio Tėvo, bet su savo Tėvu.

Man labai patiko pradėti į Jį kreiptis “Mano mylimas Tėve.” Man toks kreipinys atitiko mano paties vidinę būseną: “Dievas myli, ir aš turiu Jį mylėti, o ne bijoti.“ O kas gi gali labiau mylėti už tėvą ar motiną bet kurį savo vaiką. Aš jaučiau, kad motinos meilė yra labai švelni, bet ir aš pats negalėjau kreiptis į Dievą “Mano mylima motina.” Toks kreipinys man negalėjo ir į galvą ateiti. Juk ir mane veikė žydų raštai, šeimos auklėjimas, draugai, mokytojai sinagogos mokykloje, rabinų pamokslai, raštininkų aiškinimai, karavano keliauninkų pasakojimai, kuriuos nuo pat vaikystės girdėdavau Nazarete, per kurį ėjo karavanų kelias iš imperijos pakraščių. Aš taip pat turėjau savo paties proto apribojimų, kaip galėčiau kreiptis į Dievą. Dėl to pasirinkau mano sielai artimą ir šiltą kreipinį “Mano mylimas Tėve.” Ir šitaip pradėdavau Jam persakyti savo sunkias mintis, neįmenamus mano protui klausimus. Ir mane labai ir nustebindavo ir nudžiugindavo, kad ateidavo mintys, kurios man ėmė atrodyti, kad yra atsakymai iš Tėvo.