(1432.1) 130:3.1 Tai buvo kupinas įvykių apsilankymas Cezarėjoje, o kada laivas buvo parengtas, Jėzus ir du jo draugai vienos dienos pusiaudienį išvyko į Aleksandriją Egipte.

(1432.2) 130:3.2 Tiems trims kelionė į Aleksandriją buvo viena iš maloniausių. Ganidas susižavėjo ta kelione ir nuolat klausinėjo Jėzų. Jiems artėjant prie miesto uosto, jaunąjį vyrą sujaudino didžiulis Faroso švyturys, pastatytas saloje, kurią Aleksandras molu sujungė su žemynine sausuma, šitaip sukurdamas dvi puikias prieplaukas ir šituo Aleksandriją paversdamas Afrikos, Azijos, ir Europos prekybine jūros kryžkele. Šitas didžiulis švyturys buvo vienas iš septynių pasaulio stebuklų ir visų vėlesniųjų švyturių pirmtakas. Jie atsikėlė anksti ryte, kad pamatytų šitą nuostabų gyvybę gelbstintį žmogaus įrenginį, ir tarp Ganido susižavėjimo šūksnių Jėzus sakė: “Ir tu, mano sūnau, būsi panašus į šitą švyturį, kada sugrįši į Indiją, net ir po to, kai tavo tėvas ilsėsis ramybėje; tu tapsi panašiu į gyvenimo šviesą tiems, kurie sėdi aplink tave tamsoje, rodydamas visiems, kurie taip trokšta surasti tą kelią, kad saugiai pasiektų išsigelbėjimo uostą.” Ir, suspausdamas Jėzaus ranką, Ganidas tarė: “Aš tikrai juo būsiu.”

(1432.3) 130:3.3 Ir vėl mes pastebime, jog krikščioniškosios religijos ankstyvieji mokytojai padarė didžiulę klaidą, kada jie taip išskirtinai savo dėmesį nukreipė į romėnų pasaulio vakarietiškąją civilizaciją. Tokius Jėzaus mokymus, kokius išpažino Mesopotamijos tikintieji pirmajame amžiuje, būtų iš karto priėmusios įvairios Azijos religininkų grupės.

(1432.4) 130:3.4 Nepraėjus ir keturioms valandoms po atplaukimo, jie buvo įsikūrę ilgo ir plataus prospekto, vieno šimto pėdų pločio ir penkių mylių ilgio, kuris toliau tęsėsi iki šito miesto, turinčio vieną milijoną gyventojų, vakarinio pakraščio, beveik pačiame rytiniame gale. Pirmą kartą apžiūrėjus miesto pagrindines įžymybes—universitetą (muziejų), biblioteką, karališkąjį Aleksandro mauzoliejų, rūmus, Neptūno šventyklą, teatrą, ir sporto salę—Gonodas ėmėsi savųjų reikalų, tuo tarpu Jėzus ir Ganidas nuėjo į biblioteką, didžiausią pasaulyje. Čia buvo surinkta beveik milijonas rankraščių iš viso civilizuoto pasaulio: Graikijos, Romos, Palestinos, Partos, Indijos, Kinijos, ir net Japonijos. Šitoje bibliotekoje Ganidas pamatė didžiausią visame pasaulyje indų literatūros rinkinį; ir čia jie kažkiek laiko praleisdavo kiekvieną dieną per visą savo viešnagę Aleksandrijoje. Jėzus papasakojo Ganidui apie tai, kaip šitoje vietoje hebrajų raštai buvo išversti į graikų kalbą. Vėl ir vėl jie diskutavo apie visas pasaulio religijas, Jėzus šitam jaunam protui stengėsi nurodyti tiesą kiekvienoje iš religijų, visuomet pridurdamas: “Bet Jahvė yra tas Dievas, kuris išsivystė iš Melkizedeko apreiškimų ir susitarimo su Abraomu. Žydai buvo Abraomo palikuonys ir vėliau užėmė tą pačią žemę, kurioje gyveno ir mokė Melkizedekas, ir iš kurios jis išsiuntė mokytojus po visą pasaulį; ir galų gale jų religija pateikė aiškesnį supratimą apie Viešpatį Izraelio Dievą kaip Visuotinį Tėvą danguje negu bet kuri kita pasaulio religija.”

(1432.5) 130:3.5 Vadovaujant Jėzui, Ganidas sudarė pasaulio visų tų religijų, kurios pripažino Visuotinę Dievybę, nors jos galėjo daugiau ar mažiau pripažinti ir antraeiles dievybes, mokymų rinkinį. Po daugybės diskusijų Jėzus ir Ganidas nusprendė, kad romėnai savo religijoje tikrojo Dievo neturi, kad jų religija vargu ar yra daugiau negu imperatoriaus garbinimas. Jie priėjo išvados, jog graikai turi filosofiją, bet vargu ar turi religiją su asmeniu Dievu. Misteriniai kultai, kurių jie atsisakė dėl painiavos, kuri kildavo dėl jų didžiulio skaičiaus, ir dėl to, kad jų skirtingos sampratos apie Dievybę, atrodo, jog buvo atsiradusios iš kitų ir senesnių religijų.

(1433.1) 130:3.6 Nors Ganidas visa tai išvertė Aleksandrijoje, bet šituos rinkinius iki galo suklasifikavo ir savo paties asmenines išvadas pridėjo tiktai tuomet, kada jie beveik baigė savo viešnagę Romoje. Jis labai nustebo, kai pamatė, jog pasaulio bažnytinės literatūros visi geriausieji autoriai daugiau ar mažiau aiškiai pripažino amžinojo Dievo egzistavimą ir didele dalimi sutarė dėl jo charakterio ir jo ryšio su mirtinguoju žmogumi.

(1433.2) 130:3.7 Jėzus ir Ganidas, viešėdami Aleksandrijoje, daug laiko praleido muziejuje. Šitas muziejus neturėjo sukaupęs retų daiktų, jis greičiau buvo vaizduojamojo meno, mokslo, ir literatūros universitetas. Mokyti profesoriai čia kasdien skaitydavo paskaitas, ir tais laikais tai buvo Vakarų pasaulio intelektualinis centras. Diena iš dienos Jėzus paskaitas versdavo Ganidui; vieną antrosios savaitės dieną jaunasis vyras sušuko: “Mokytojau Jošua, tu žinai daugiau už šituos profesorius; tu turėtum atsistoti ir papasakoti tuos didžius dalykus, apie kuriuos tu pasakojai man; jie susipainiojo dėl savo per didelio mąstymo. Aš pasišnekėsiu su savo tėvu ir pasirūpinsiu, kad jis dėl to susitartų.” Jėzus nusišypsojo, tardamas: “Tu esi susižavėjęs mokinys, bet šitie mokytojai nemąsto taip, kad tu ir aš mokytume juos. Nesudvasinto mokytumo puikavimasis žmogaus patyrime yra klastingas dalykas. Tikrasis mokytojas savo intelektualų vientisumą išlaiko tuo, kad visą laiką jis lieka mokinys.”

(1433.3) 130:3.8 Aleksandrija buvo susimaišiusios Vakarų kultūros centras ir po Romos buvo didžiausias ir nuostabiausias miestas pasaulyje. Čia buvo didžiausia pasaulyje žydų sinagoga, Aleksandrijos Sanhedrino, septyniasdešimties valdančiųjų senolių, valdymo vieta.

(1433.4) 130:3.9 Tarp tų daugelio vyrų, su kuriais Gonodas turėjo verslo reikalų, buvo vienas žydas bankininkas, Aleksandras, kurio brolis, Filonas, buvo to laiko įžymus religinis filosofas. Filonas buvo užsiėmęs pagirtina, bet nepaprastai sunkia graikų filosofijos ir hebrajų teologijos suderinimo užduotimi. Ganidas ir Jėzus daug kalbėjosi apie Filono mokymus ir tikėjosi dalyvauti kai kuriose jo paskaitose, bet per visą jų viešnagę Aleksandrijoje šitas įžymus helenistas žydas sirgdamas pragulėjo lovoje.

(1433.5) 130:3.10 Jėzus rekomendavo Ganidui daug ką iš graikų filosofijos ir stoikų doktrinų, bet šiam vaikinui jis įteigė tiesą, jog šitos tikėjimo sistemos, kaip ir kai kurių jo paties tautiečių neaiškūs mokymai, religijos buvo tiktai ta prasme, kad jie vedė žmones į Dievo ieškojimą ir į tokį gyvąjį patyrimą, kada būna pažįstamas Amžinasis.