Įžanga

(986.1) 90:0.1 RELIGINIŲ ritualų evoliucija vystėsi nuo dvasių nuraminimo, vengimo, išvarymo, privertimo, susitaikymo, ir palenkimo į savo pusę iki aukojimo, atpirkimo, ir išgelbėjimo. Religinių ritualų metodai vystėsi nuo primityviųjų kultų formų per fetišus iki magijos ir stebuklų, ir kada ritualas tapo sudėtingesnis, reaguodamas į žmogaus vis sudėtingėjančias sampratas apie viršmaterialiąsias sferas, tada jame turėjo neišvengiamai įsiviešpatauti kerėtojai, šamanai, ir žyniai.

(986.2) 90:0.2 Besivystančiose primityviojo žmogaus sampratose dvasinis pasaulis galiausiai buvo laikomas nereaguojančiu į paprastus mirtinguosius. Tiktai išskirtiniai žmonės sugebėdavo pasiekti, kad juos išgirstų dievai; tiktai nepaprastas vyras arba moteris galėdavo pasiekti, kad jį ar ją išgirstų dvasios. Tokiu būdu religija įžengia į naują fazę, į tokį etapą, kuriame palaipsniui ji tampa antraeile; tarp religininko ir garbinamo objekto visada iš tiesų įsiterpia kerėtojas, šamanas, arba žynys. Ir šiandien didžioji dalis Urantijos organizuoto religinio tikėjimo sistemų žengia per šitą evoliucinio vystymosi lygį.

(986.3) 90:0.3 Evoliucinė religija gimsta iš paprastos ir visagalės baimės, tos baimės, kuri užvaldo žmogiškąjį protą, kada susiduriama su tuo, kas yra nežinoma, nepaaiškinama, ir nesuvokiama. Galiausiai religija pasiekia visiškai paprastą suvokimą apie visagalę meilę, tą meilę, kuri nesustabdomai persmelkia visą žmogiškąją sielą, kada yra pažadinta tam, jog suprastų Visuotinio Tėvo begalinę meilę visatos sūnums. Bet tarp religinės evoliucijos pradžios ir pabaigos, įsiterpia išdrįsusių atsistoti tarp žmogaus ir Dievo tarpininkais, aiškintojais, ir užtarėjais ilgi šamanų amžiai.